Proto paradoksas. Kodėl intelektualai kartais elgiasi keistokai

Ši knyga meta iššūkį tam tikroms sampratoms, kurias žmonės turi susidarę apie proto, arba intelekto, prigimtį: kas jis yra, ką daro, kam skirtas ir tinkamas (jei išvis tinkamas). Jie linkę protą lyginti su charakteriu ir tikėti, kad protas yra galutinis individo vertės matas. Autorius nori ištrinti lygybės ženklą tarp žmogaus intelekto ir jo vertės. Protingi asmenys gali daug ką padaryti geriau ir efektyviau negu mažiau protingi, tačiau yra daugybė sričių, kur jiems nepavyksta. Intelektualūs žmonės linkę žlugti, pralaimėti svarbiausiose gyvenimo srityse. Jie geriau atlieka tik tokią veiklą, kuri žmonijos istorijoje yra evoliuciškai gana nauja, bet jiems nebūtinai sekasi ten, kur mūsų protėviai darbavosi nuo seno, tarkim, susirasti antrąją pusę ir ją išsaugoti, tapti tėvu ar motina, turėti draugų.
Knyga taip pat yra apie tai, ko žmonės nori, – apie jų prioritetus ir vertybes. Kokią įtaką jiems daro protas? Protingesni žmonės savo prioritetais ir vertybėmis dažnai visiškai priešingi, negu mums byloja intuicija. Kodėl ateistai yra intelektualesni už tikinčiuosius? Kodėl intelektualesni vyrai dažniau yra neištikimi? Kodėl intelektualios moterys turi mažiau vaikų? Kas protingesni – rytiniai vieversiai ar naktinės pelėdos? Kaip intelektas veikia žmonių muzikinį skonį? Kodėl intelektualesni asmenys labiau linkę krėsti kvailystes?
Šioje kontroversiškoje japonų kilmės Didžiosios Britanijos psichologo knygoje susikerta dvi mokslo sritys – raidos psichologija ir intelekto tyrimai. Autoriaus požiūriai prieštaringi. Jis turi ir kritikų, ir rėmėjų, gerbėjų.